Po nakties po stipriu lietumi palapinėje (tarsi būtume nubausti, kad ją ilgai palikome…) pajudėjome į Arunachal Pradešą (Kinijos pretenduojamą kaip Pietų Tibetas…). Kelias buvo gražus. Pervažiavome keletą kaimų prieš pasiekdami valstijos sieną Bhalukponge. Kariuomenė patikrino mūsų leidimus ir pasiūlė arbatos. Griežta apsauga su dideliu gerumu — mums patinka :-)
Kelias: Kai "Kelias" — Labai Dosnus Žodis
Tada kelias pradėjo siaurėti ir atrodyti kaip tikri kalnų takai. Vaizdas tapo nuostabus, bet kelias dingo. Tai nebebebuvo kelias — kartais tiesiog purvo takas, kvailai duobėtas. Sąžiningai — padaryti daugiau nei 150 km per dieną — tikras iššūkis!
Selos Perėja: 4175 Metrai Pūgos Viduryje
Pasiekėme Dirangą po įsimintos kelionės dienos. Pervažiavome garsąją Selos Perėją 4175 metrų aukštyje per nedidelę pūgą. Net su gerais kalnų drabužiais — tikrai šalta! Peizažai ten — didingai.
Motociklininkų rekomenduota gera nakvynė Dirange. Net išgėrėme alaus ant stogo (seniai!).
Tavangas: Didysis Vienuolynas
Kitą dieną pasiekėme garsųjį Tavangą. Vėl ilga diena, aukštyn žemyn, kovojant su blogu keliu ir kertant šimtus karinių bazių. Tikrai džiaugėmės atvykę ir pamačę senąjį vienuolyną (didžiausias Indijoje ir antras pasaulyje po Potala rūmų Lhasoje, Tibete). Vieta vis dar 3000 metrų aukštyje.
Dvi dienos poilsiui — aplankėme kaimus, valgėme tibetiečių maistą :-) Ir žinoma — vienuolyną. Įdomūs vienuoliai, labai draugiški ir puikiomis anglų kalbos žiniomis!
Kitas straipsnis — apie Ziro slėnį, vis dar Arunachal Pradešas.
2018 m. gegužės 7–12 d.