Trumpas atnaujinimas apie pirmas dienas Pietų Naujojoje Zelandijoje, kuri tikrai įspūdinga ir daug populiaresnė tarp turistų nei Šiaurinė sala.
Po kelto ir kelių valandų važiavimo palei gražią pakrantę pasiekėme pirmą sustojimą Pietų saloje — Abel Tasman Coast Track, vieną iš oficialių Naujosios Zelandijos "Didžiųjų žygių".
Per Daug Gero Dalyko
Iš pradžių buvome tikrai šokiruoti žmonių kiekio. Pirmuosius 10 kilometrų kas minutę praeini dešimtis žmonių — tolumoje girdisi vandens motociklų ir valčių varikliai, muzika riaumoja iš visų pusių, kajako ir ekskursijų kompanijos siūlo savo paslaugas kiekviename kampe. Buvome gana nusivylę. Vietovė, žinoma dėl savo unikalios gamtos, visiškai užvaldyta turizmo.
Toliau takas darosi šiek tiek ramesnis, ir radome gražią vietą nakvynei miško viduryje, šalia upės darinių, vadinamų Kleopatros baseinais. Vienintelė problema — paukštis, netikras Kivis, visiškai nebijantis žmonių ir pasiryžęs vogti viską, kas paliekama be priežiūros.
Galime tik pasakyti, kad gaminti vakarienę buvo tikras iššūkis.
Norint eiti Didžiaisiais takais, reikia iš anksto internetu užsiregistruoti oficialiais kempingo vietose — ir, žinoma, susimokėti. Kai kuriems reikia registruotis likus metams, o tai mums tiesiog neįmanoma. Tad norėjome laukinesnės patirties. Deja, kitą dieną gavome baudą už neteisėtą kempingą. Ir kadangi buvome pavargę nuo šio komerciško jausmo, po 30 kilometrų ėjimo nutraukėme žygį. Daugiau Naujosios Zelandijos Didžiųjų takų eisime. Jie gražūs, bet per daug orientuoti į verslą ir nebėra tikrai laukiniai.
Autostopas Tamsoje ir Gelbėjimas Ūkyje
Iš karto po žygio bandėme autostopu grįžti prie automobilio. Nelengva užduotis — buvo vėlu, ir nedaug mašinų norėjo sustoti. Po valandos pradėjo temti, ir jau buvome beveik pasiruošę statyti palapinę niekur viduryje, kai sustojo nuostabus naujazelandiečių pora ir pakvietė praleisti naktį jų avių ir karvių ūkyje.
Negalėjome įsivaizduoti geresnės pabaigos tokiai sunkiai, varginančiai ir nuviliai dienai. Jie net žinojo, kur yra Lietuva! Turėjome tiek daug nuostabių pokalbių ir sužinojome tiek daug apie šalį. Williamas net bandė ganyti avis su savo dronu kitą rytą. Ta nakvynė ūkyje — tai dalis Abelo Tasmano patirties, kurią prisimindsime labiausiai.
Už Tako Ribų: Nelson Lakes ir Vakarinė Pakrantė
Po ūkio tęsėme tyrinėjimą — ramūs Nelson Lakes nacionalinio parko vandenys su gražiomis juodomis gulbėmis, dramatiniai Punakaiki Pancake Rocks ir laukinis, garsusis Vakarinės pakrantės kelias.
Pietų sala ir toliau stebina — kiekvienas kelio posūkis atskleidžia naują kvapą gniaužiantį vaizdą. Suprantame, kodėl ji pritraukia tiek daug keliautojų, net jei kartais minios verčia trokšti, kad vietą turėtum tik sau.