Paskutinės dienos nuvežė mus per kai kuriuos laukiniausių ir įvairiausių žygių, kuriuos darėme Naujojoje Zelandijoje — visus pietuose, netoli Glenorchy ir Te Anau. Galėtume tai pavadinti "Nuo Alpinių Slėnių iki Tropinių Džiunglių", nes lygiai taip ir atsitiko. Ši šalis turi beveik neprotingą kraštovaizdžių įvairovę, sutalpintą mažoje erdvėje.
Kelias į Glenorchy
Kelias į Glenorchy palei Wakatipu ežerą yra kažkas ypatingo. Kiekvienas posūkis pateikia vaizdą, verčiantį nevalingai sustoti. Atrodė lyg važiuotume per paveikslą — toks kraštovaizdis, kuris iš karto paaiškina, kodėl Naujoji Zelandija pritraukia tiek daug filmų kūrėjų.
Pakeliui teko susidoroti ir su labai motyvuotu vietiniais eismo dalyviais — tokio tipo, kurie juda lėtai ir didelėmis grupėmis.
Fiordland: Alpinis ir Džiunglės
Čia žygiai aiškiai skyla į du pasaulius. Sugarloaf takas kėlė mus aukštyn per atvirą alpinį reljefą — dvi valandos pakilimo, atlygintos plačiu panoraminiu vaizdu — o Rodger Inlet takas prie Monowai ežero nugrūdo mus į tai, kas atrodė tikrai tropiškai: tankios, drėgnos, susipynusios džiunglės, kur Williamas atrado, kad jo garsieji trumpiniai ne visada patikimi.
Gyvūnija buvo nuolatinis palydovas — smalsūs paukščiai, kurie niekada neišmoko bijoti, skraidantys antys virš ežero, ir bent viena labai drąsi mažutė būtybė, nusprendusi mus apžiūrėti iš arti.
Pirmasis Autostopas Valtimi
Paskutinių dienų kulminacija — ir sąžiningai vienas geriausių Naujosios Zelandijos kelionės momentų — atėjo džiunglių žygio pabaigoje. Su šešiomis valandomis tankaus miško grąžos kelio priekyje ir jau žemais energijos lygiais, pastebėjome nedidelę žvejybos valtį ant ežero. Pamojome. Jie sustojo. Vietiniai žvejai, praeinantys pro šalį, sutiko mus nugabenti atgal iki automobilio.
Negalėjome turėti daugiau sėkmės. Kartais visata tiesiog duoda tau lygiai tai, ko reikia.
Dabar grąžiname automobilį į šiaurę. Mūsų skrydis į Papuą — tik po savaitės, tad važiuosime atgal į Oklendą. Tačiau dar turime keletą įdomių sustojimų suplanuotų kelyje.